Pokyčio erdvės

Indrė Rybakovaitė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi 2009-2017 metais, studijavo tapybą. Jaunosios kartos tapytoja, Vilniaus dailės akademijoje baigė Įvietinto meno bakalauro ir magistro studijas. Studijų metu menininkė dvejus metus stažavosi Štutgarto ir Drezdeno dailės akademijose.

Indrė Rybakovaitė dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Pirmą personalinę parodą surengė Lipštato miesto muziejuje Vokietijoje. 2021 m. pateko į Jaunojo tapytojo prizo finalistų parodą Mo muziejuje, o 2024 m. laimėjo pagrindinį Zabolis Art Prize konkurso prizą.  Prieš kelias dienas Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) užsidarė tarptautinė grupinė paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“, organizuotoje kartu su Goethe’s institutu Lietuvoje, kur Indrė buvo viena pagrindinių autorių.

Indrė Rybakovaitė paroda „Pokyčio erdvės“ 2026 m. kovo 6-30 d.
NČMM Dailės skyriaus IV aukšto galerija

Paveikslų ciklo „Pokyčio erdvės“ idėja kilo stebint aktualų šių dienų kontekstą – besikeičiančias, dvidešimto amžiaus istoriją menančias vietas, kurios po truputį praranda paskutinius gyvus istorinių įvykių liudytojus, bei karą Ukrainoje, kurio metu trauminė architektūra ir lokacijos įgavo kitą psichologinį krūvį. Pastebėjau, kad būtent šiose erdvėse, kurios yra pasikeitusios savo funkcine ar institucine prasme, patiriu savotišką būseną – nejauką (angl. uncanny, vok. Unheimliche). Nejauka – tai psichologinė būsena, kuriai būdingas neužtikrintumas savimi ir tuo, kas patiriama, derealizacijos ar susvetimėjimo pojūtis – susvyruoja tikėjimas tuo, kas įprasta ir pažįstama. Nejauka nėra tiesioginis siaubas – tai daugiau baimės nuojauta. Vienareikšmiškai apibrėžti nejauką sudėtinga, nes ši būsena skleidžiasi „tarp“: tarp pažįstamo ir svetimo, gyvo ir dirbtinio, tarp materialaus ir efemeriško, praeities ir dabarties, tarp kažko atstumiančio ir kartu intriguojančio, esamo ir nesamo, tarp minties ir jausmo.

Supratau, kad norėdama patirti nejauką turiu keliauti, fiziškai tyrinėti aplinką. Šiame kontekste man pasirodė artima psichogeografinių kelionių praktika. Psichogeografija – Guy Debord‘o išrastas terminas, plėtojamas ir pritaikomas ir šiuolaikinių rašytojų, geografų bei menininkų, apibūdinantis kaip specifinės erdvės veikia žmogaus emocijas ir elgesį. Per trejus projekto metus aplankiau apie dvidešimt pokyčio erdvių: karo, technikos ir istorijos muziejus, autentiškas lokacijas, kurios paverstos memorialiniais muziejais, taip pat erdves, į kurias suvežti autentiški objektai, ir tokias, kuriose karo architektūra natūraliai įsilieja į peizažą, o institucijos vaidmuo yra minimalus.

Tyrinėdama, kas lemia erdvės patyrimą, pastebėjau, kad tai ne vien tokie sunkiai artikuliuojami aspektai: vietos dvasia (genius loci), oro sąlygų ir paros laiko kuriama atmosfera, iš lūpų į lūpas perduodamos legendos ir pasakojimai, asmeniniai žmonių išgyvenimai, prisiminimai, - didelę įtaką daro ir vizualioji kultūra, tam tikri estetiniai kodai, kurie asocijuojasi su gresiančiu pavojumi ir nejauka, tam tikrose lokacijose veikiančios institucijos, muziejų kuratorių, istorikų, architektų ir net menininkų racionaliai konstruojami vietų pasakojimai. Projekto metu erdvę suvokiau ne kaip žemėlapyje apibrėžtą teritoriją, bet kaip nuolatinį interpretavimo ir perkūrimo procesą. Visų lankytojų apmąstymai, skirtingos kylančios asociacijos – šių interpretacijų visuma arba pats stimulas interpretuoti tęsia erdvių gyvavimą. Lankydamasi istorinėse vietose, muziejuose, pajutau, kaip keičiasi trauminis, komplikuotas, aktyvus praeities krūvis – jis transformuojasi į pasyvią apmąstymų, prisiminimų, kažko nematomo paieškų erdvę. Būtent tai bandau užfiksuoti savo paveiksluose – ne dramatišką praeitį, bet kontempliuojamą, tylaus nerimo persmelktą dabartį.

Indrė Rybakovaitė – jaunosios kartos tapytoja, Vilniaus dailės akademijoje baigė Įvietinto meno bakalauro ir magistro studijas. Studijų metu menininkė dvejus metus stažavosi Štutgarto ir Drezdeno dailės akademijose. Rybakovaitė dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, pirmą personalinę parodą surengė Lipštado miesto muziejuje Vokietijoje, 2021 m. pateko į Jaunojo tapytojo prizo finalistų parodą Mo muziejuje, o 2024 m. laimėjo pagrindinį Zabolis Art Prize konkurso prizą.