„Anglis ir kreida“ - M. Zalecko parodos atidarymas

2023 m. kovo 28 d. 12.15 val. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyriuje atidaroma 12 klasės mokinio Martyno Zalecko piešinių paroda „Anglis ir kreida“.

Parodos kuratorė Ugnė Žilytė:

„Dailės skyriaus 12-os klasės mokinį Martyną Zalecką pažįstame kaip savito braižo tapytoją, kuriam nesvetima klasikinės ir netgi, sakyčiau, senosios tapybos mokykla. Įdomu stebėti, kaip jaunasis dailininkas kartais metodiškai ir sąmoningai, o kartkartėmis, tarsi „išrasdamas dviratį“, savo drobėse naudoja lesiruotes, pasitelkia grizailį ir kitus aliejinės tapybos principus bei gudrybes. Tačiau sąsajas su senąja tapyba Zalecko drobėse labiausiai sustiprina piešinio svarba jose. O juk norisi tikėti, kad piešinys vis dar tebėra tapybos sąžinė. 

Monochrominė paletė būdinga ne tik Zalecko drobėms, bet ir pastarųjų dvejų metų jo piešiniams. Šioje parodoje ir regime šiuos piešinius, sukurtus eskizų pamokose, dažniausiai per vieną arba dvi sesijas. Tai nėra studijiniai darbai, o veikiau kaip etiudai tapyboje ar alla prima atlikti kūriniai. Nes Zaleckas ir kuria piešinį lyg tapytų: pirmiausia sustato konstrukciją, tuomet užkloja bazinius tonus, juos harmonizuoja ir galiausiai išima šviesą, neretai suteikdamas vaizduojamiems objektams sfumato. Žinoma, galimybes įtaigiai visa tai perteikti piešinyje suteikia jo pasirinkta technika.

Anglis ir kreida – medžiagos, naudotos piešimui dar priešistoriniais laikais. Ir iki šiol jų derinys yra nepamainomas tiek natūros studijoms, tiek meninės raiškos paieškoms. Taigi Zalecko piešimas anglimi ir kreida – ne atsitiktinumas. Piešėjas sąmoningai renkasi universalią techniką, kuri jam atveria plačiausias galimybes kurti formą, erdvę, šviesotamsą plokštumoje. O tai ir yra pagrindiniai instrumentai, kurių reikia tikram dailininkui! Zalecko metodiškas darbas beveik išskirtinai viena technika labiau primena akademinių studijų procesą, o ne mokyklines pamokas. Tačiau puikus rezultatas pateisina išimtis, ir todėl šioje parodoje regime stilistiškai vientisą piešinių kolekciją, kuri pratęsia, papildo, apjungia tai, ką autorius tyrinėja tapybos pamokose.

Kartais pagalvoju, kad jei Martynas Zaleckas gyventų XVI amžiuje Italijoje, jau turbūt seniausiai darbuotųsi kokioje nors garsaus meistro dirbtuvėje.“